Gerbiamieji,

sveikinu Jus susirinkusius į diskusiją, skirtą Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-mečiui paminėti.

Galvodami apie į šį laikotarpį, neišvengiamai susiduriame su dviem skirtingais požiūrio kampais.

Pirmiausia, tai yra proga prisiminti, kaip prieš tris dešimtmečius Lietuvos ir Rusijos žmonės kartu siekė laisvės. Tai buvo ne tik Kovo 11-osios Akto, bet ir Birželio 12-osios Deklaracijos laikotarpis. Tai buvo laikotarpis, kai lietuviai Vilniuje, o rusai – Maskvoje drąsiai stojo prieš tankus, jausdami nuoširdžią vieni kitų paramą. Kartu mes buvome stipresni.

Todėl šiandien dar skaudžiau prisiminti, kaip išsisklaidė daugelis vilčių ir lūkesčių dėl didžiosios mūsų kaimynės ateities, kuriuos mes puoselėjome Lietuvoje. Prieš mūsų akis Rusijoje sunyko demokratinių reformų daigai. Rusija ne kartą ėmėsi karinės agresijos prieš suverenias kaimynines šalis.

Ir vis dėlto tai nereiškia, kad turėtume išsižadėti praeities. Negalime pamiršti svarbiausių bendrų pasiekimų. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šios dienos konferencijoje bus daug kalbama apie Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų – kertinį įvykį mūsų šalių istorijoje.

Leiskite priminti, kad prieš 30 metų Lietuva ir Rusija sutarė megzti teisingus, lygiaverčius, civilizuotus, tarpusavio pagarba grįstus santykius. Mūsų šalys nedviprasmiškai ir neatšaukiamai pripažino viena kitą „pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis“, taip pat įsipareigojo tarpusavio santykiuose nenaudoti jėgos ir nesikišti į viena kitos vidaus reikalus.

Tuometinė Rusijos vadovybė suvokė ir pripažino 1940 m. Lietuvai padarytą skriaudą, taip pat įvardijo būtinybę šalinti likusius aneksijos padarinius. Tai sustiprino Lietuvos pozicijas sudėtingose derybose dėl okupacinės kariuomenės išvedimo.

Žvelgdami iš šių dienų perspektyvos, privalome tinkamai įvertinti ir tai, kad liepos 29 dienos sutartimi buvo pripažinta Lietuvos teisė „savarankiškai įgyvendinti savo suverenitetą gynybos ir saugumo srityje“. Mums tai buvo itin svarbu, siekiant narystės NATO.

Gerbiamieji,

jau esame girdėję Rusijos valdžios bandymų neigti kertines liepos 29 dienos sutarties nuostatas. Taip yra todėl, kad jėgos, kurios prieš 30 metų siekė pakenkti ir nepriklausomai Lietuvai, ir nepriklausomai Rusijai, Maskvoje veikia ir dabar.

Agresyvi šiandieninės Rusijos politika grasina ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono saugumui. Tačiau tarptautinė teisė visada buvo, ir išlieka, mūsų pusėje. Nepaisant visų Rusijos vidaus ir užsienio politikos pasikeitimų, Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų lieka galioti. Iki šiol tai yra teisinė užtvara bet kokiems mėginimams kėsintis į mūsų šalies valstybingumą, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Šiandien turime nenuginčijamų argumentų atremti įžūlius melus, kurie skleidžiami apie 1940 m. okupaciją. Galime reikalauti, kad Rusija toliau laikytųsi savo įsipareigojimų.

Vis dėlto būtų klaidinga laikyti liepos 29 dienos sutartį vien Lietuvos pasiekimu. Neturėtume pamiršti, kad tai buvo ir didžiulis Rusijos laimėjimas, sudaręs sąlygas jai vaduotis iš slogaus istorinio palikimo.

Dabar galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostę dvišaliai santykiai, jei Rusija būtų pajėgusi tinkamai išnaudoti tą unikalų istorinį momentą ir toliau judėjusi demokratinės politikos kryptimi. Galime tik spėlioti, kaip atrodytų pati Rusija, ir kokie būtų jos pasiekimai kuriant savo žmonių gerovę, jei ne atgimusios imperinio dominavimo ambicijos.

Tačiau net ir šiandien ant liepos 29 dienos sutarties sudėti parašai palaiko mūsų viltį, kad geri santykiai tarp kaimynų įmanomi. Tikrai įmanoma pakartoti tai, kas jau kartą įvyko. Kartą pademonstravusi ryžtą siekti sutarimo su kaimynais, Rusija vis dar gali šį ryžtą susigrąžinti.

Tam reikės pirmiausia didelių pačios Rusijos žmonių pastangų iš pagrindų keisti savo šalį ir atgaivinti demokratijos institucijas. Tam reikės ir mūsų kantrybės išlaikyti tvirtas vertybines pozicijas bei gebėjimo burti bendraminčius Vakaruose.

Abipuse pagarba ir pasitikėjimu paremti santykiai su Rusija – ilgalaikis mūsų šalies tikslas. Nuo to, kaip mums kartu su sąjungininkais ir partneriais pavyks jo siekti, priklausys ne tik Lietuvos saugumas. Bent iš dalies tai gali lemti ir ilgalaikę taiką bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugą visame regione.

Tikiu, kad niekada nepritrūksime valios siekti šio kilnaus tikslo. Taip pat ir šios dienos diskusija rodo, kad einame teisingu keliu. Tegul ji įkvepia mus ir suteikia stiprybės ieškoti išmintingų sprendimų!