LIETUVOS RESPUBLIKOS
PREZIDENTAS

Jūsų magnificencija Vilniaus universiteto rektoriau,

Gerbiamas Teisės fakulteto dekane,

Gerbiami profesoriai, dėstytojai, studentai,

Garbūs šventės dalyviai,

man nepaprastai malonu kartu su Jumis dalyvauti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto jubiliejaus šventėje.

380 metų, prabėgusių nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos išduotos privilegijos, šiandien išskiria Vilniaus universiteto Teisės fakultetą iš kitų Lietuvos teisės mokyklų ir įpareigoja tęsti turtingą teisės mokslų tradiciją.

Teisės fakulteto įsteigimas Vilniaus universitete liudija, kad jau tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenė suvokė savo atsakomybę už šalies valstybingumo pamatus, teisinės sistemos kokybę ir tvarumą.

Negalima teigti, kad ši mokykla steigėsi tuščioje dirvoje. Mes visi, net ir tolimi nuo teisės žmonės, žinome, kad Lietuva jau XVI amžiuje garsėjo savo puikiais teisės paminklais, Lietuvos statutais, kurių vien XVI amžiuje išėjo net trys redakcijos.

Turėjome ir puikių teisės teorijos, teisės praktikos pavyzdžių. Prisiminkime į lietuvių kalbą išverstą Petro Roizijaus knygą „Lietuvos sprendimai“. Tai buvo tikrai neatsitiktinis žingsnis, parodęs, kad valstybė tvirtėja ir valstybei reikia akademinės bendruomenės, kuri tą tvirtėjimą galėtų tvariai ir nuosekliai paremti.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega Trečiojo Lietuvos Statuto dedikacijoje rašė, kad „gėda tautai savo įstatymų nežinoti“, ir pridėjo Cicerono citata pagrįstą teiginį, kad „teisės vergais esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve“.

Būtent Leono Sapiegos sūnus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega nuosekliai rūpinosi, kad Vilniaus universitete pradėtų veikti Teisės fakultetas, ir dosniai parėmė jo veiklą.

Istorija parodė, kad Sapiegų giminės atstovų ir kitų diduomenės atstovų pastangos nenuėjo veltui. Vilniaus universitete išugdyti teisininkai vėliau įnešė solidų indėlį į daugelį svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, atkakliai ieškodami ir vis iš naujo atrasdami pusiausvyrą tarp to, kas leistina ir naudinga, o kas – neleistina.

Būtent šioje teisės mokykloje pirmiausia augo ir plėtojosi lietuviška teisės mokslo disciplina, kurią ypač domino papročiai, tradicijos, elgesio taisyklės, kurias atitinkama bendruomenė pripažįsta svarbiomis ir visuotinai taikytinomis.

Ir šiandien svarbu prisiminti, kad teisė nėra vien teorinis mokslas apie įstatymų raidę. Tai mokslas apie gyvenimą – ir sugyvenimą. Gyvendami visuomenėje, mes turime derinti skirtingus interesus. Šią pusiausvyrą nustato būtent teisė.

Žinoma, būtų netikslu, net klaidinga teisę tapatinti su tiesa. Kiekvienas turime savo tiesą ir esame pasirengę ją ginti. Tačiau teisė, atsižvelgdama į visuomenės poreikius ir pokyčius, nustato aiškias ribas, kurių kiekvieno mūsų asmeninė tiesa neturėtų peržengti.

Šiomis dienomis girdime itin daug kalbų apie teises ir laisves. Tačiau dažnai pamirštame esminę taisyklę – kiekvienas iš mūsų yra laisvas tiek, kiek tai nepažeidžia kito laisvės. Ir tas, kuris tyli, turi ne mažiau laisvės nei tas, kuris garsiai išsako, ko nori – ar nenori.

Mūsų gyvenimą veikia bendrai sutartos nuostatos, tam tikros vertybės, kurių laikomės, apie tai retai susimąstydami. Nuo jų didžiąja dalimi priklauso mūsų visuomenės, ir politinės bendruomenės, stabilumas ir gerovė.

Šios vertybinės nuostatos taip pat gali, netgi privalo, kisti kartu su visuomene. Istorijos tėkmės spaudimą atlaiko tik patys svarbiausi ir reikšmingiausi, nepajudinami principai, ant kurių laikosi visa žmonių civilizacija.

Ir nors dažniausiai teisė reaguoja į jau pasikeitusius visuomeninius santykius, kartais būtent jai tenka pareiga atsakingai, bet kartu ryžtingai rėžti naują vagą, senvagę paliekant istorijai.

Štai kodėl nepaprastai svarbu, kad teisę studijuojantys, kaip ir teisę praktikuojantys, būtų smalsūs, atviri ir tolerantiški, tačiau lygiai taip pat brangintų stabilumą ir saugotų visuomenės tvarką.

Ką šiandien reiškia studijuoti ir dirbti Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kokius ryškiausius laimėjimus mato ar su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria jo studentai ir dėstytojai, geriausiai galėtų pasakyti gerbiami šios auditorijos atstovai.

Aš savo ruožtu galiu tik išreikšti tikėjimą ir viltį, kad visus Jus vienija begalinis noras pažinti, dalytis žiniomis ir kurti.

Lietuvos valstybei ir jos žmonėms reikia Jūsų visų. Reikia teisės profesionalų, galinčių prisidėti prie darnesnės ir teisingesnės visuomenės kūrimo. Todėl linkiu Jums sklandžiai įsilieti į gerovės valstybės kūrimo darbus, kurie demokratinėje santvarkoje niekada negali sustoti. Tai ir yra didžiausias mūsų gyvenimo žavesys. Didžiausios sėkmės Jums visiems!